Category Archives: apie gyvenimą

Techninė psichopatija

Psichopatija nėra liga. Truputis psichopatijos, pvz, padeda versle. Tad jei norit iš vaikų išauginti verslininkus, ugdykit psichopatines savybes, slopinkit empatiją. Persistengsit – sugriausit jo būsimą asmeninį gyvenimą ar net taps nusikaltėliu. Slidus reikalas.
Na, bet jei atsargiai…
Tai čia viena pusė. Kita – rusiška tv, muzika ir kiti zadornovai, kurie liejasi tvanu iš mass medijos. Ten ugdo psichopatiją ne tam, kad sektųsi versle. Ten tiesiog daro zombius, kurie kitų žmonių nelaiko žmonėmis. Mašos, lokiai, muchtarai, visų kalibrų mentai, kurį nepaimsi – visur „mes žmonės, kurie ne su mumis – daiktai“. Toks visiškai nesubtilus empatijos nebuvimas mums net neužkliūna.
Gal todėl, kad mums jau per vėlu?
Vis dar rusiškas „jumoras“ geriausias?
Jei verslininkas šiek tiek peržengęs moralę užkals milijoną, tai prisižiūrėję rutv netapsim turtingesni, tik vatasmegeniai.
Pas mano kabelinę – virš 30 rusiškų kanalų. Ten gal ir nėra atviros propagandos, bet jiems jos ir nereikia. Zombių ugdymui visiškai užtenka kalti į vatines smegenis „tu žmogus, kiti – ne“.

Reklama

Lojalus klientas

… kai mane šitaip pavadina suprantu kaip „kvailys, kuris tingi atrasti geriau“.

Ok, nesakau, kad visada taip yra. Bet įspūdis visada toks.

TAMO piktnaudžiauja padėtimi

Dabar jų reklaminių žinučių nebegalima ištrint neskaičius.

Screenshot-2018-3-22 Pranešimai

Šalia to, kad ir šiaip jų žinučių sistema veikia bile kaip, skaitliukai rodo visiškus niekus, neįmanoma pasirinkti trinti daug žinučių, galų gale pranešimas apie ištrintą žinutę užstoja kitų žinučių trynimo mygtukus 😀

TAMO vadovybei ir akcininkams: nuoširdžiai linkiu, kad jūsų mašinų stabdžius tvarkytų tokio pat lygio specialistai, kokie tvarko jūsų tą dienyną.

Nebėra bendravimo, uždraust mobiliakus!

Populiari idėja. Dažnas taip purkštauja.
Bet tai visiškai juokinga. Virtualus bendravimas leidžia bendraut su daugiau žmonių ir su geresniais! Pavyzdžiui kiek perdėtai: geriau gyvai bendrauti su aplinkiniais asocialais, negu su blaiviais šviesuoliais tinkle?
Virtualus bendravimas daro mus mašinomis? Priešingai, viešinimas internete daro mus piliečiais! Tikresniais žmonėmis.

O, pamiršau pasakyti, kas būtent juokinga. Toks asmuo, su kuriuo nesinori bendraut dėl jo įkyrumo, nuobodumo, visad kaltins kitus: tai mabylkos kaltos, kad nuo jo visi bėga, tai tie visi patys kvailiai ir mabylkų vergai 😀

Vatata

Kas tas yra, tie vatynkos? Apibrėžimų yra daug, ir visi galų gale susiveda į nemąstymą, tikėjimą rusiškais šablonais ir specifinį homo sovietikus purkštavimą „visi jie meluoja“.
Štai tas purškimas savotiškai įdomus.
Sovietų laikais melavo visi: gazietos, gavarilkos, kvartalinės ataskaitos, penkmečio ataskaitos, melavo planai, prekių aprašymai, melavo pionierių sueigos ir demonstracijos. Komunistai ir pijokai. Visi melavo. Visi žino, kad visi melavo. Ir – dėmesio – vis tiek tais melais tikėjo, tebetiki ir net dabar pateikinėja kaip įrodymus.
Paradoksas?
Ne. Vata smegeninėj.

Sovietinės laimės šaltinis – geležinė uždanga

Sovietikai buvo laimingi, nes nematė, kaip gyvena žmonės – aplink buvo vien tokie pat. Bet tik įsivaizduokit, jei sovietinio suvirintojo kaimynas būtų vakarų vokietis suvirintojas. Ir abiejų žmonos – seselės, viena sovietiniame punkte, kita vakaruose. Arba vairuotojo kaimynas – prancūzas vairuotojas. Sovietikui ne laimė, o gryn neapykanta – arba kaimynui, jei vatinis, arba santvarkai, jei žmogus. Tik geležinė uždanga leido gyventi kaip kurmiams tamsoje ir leido būti laimingu kurmiu su kitais tokiais pat kurmiais. Visks gut, jei tik dabar užtektų proto skirti kurmių laimę nuo žmoniško gyvenimo 😀

Mečiau rūkyt

(Vėl bandžiau komentuot gūglio blogger, ir vėl crapcha ne mano jėgoms)
Atsakymas Pavaryk tinklaraštininkui

Daug kartų sėkmingai mečiau, kažkada net keliems mėnesiams. Dažniausiai – savaitei! 😀
Patyręs mėtėjas, taip išeina 😀

Visa paslaptis – nuoširdume pačiam sau. Jei įtikėsi, kad nori mest, jau svajosi, kaip metei, jei suplanuosi, ką pirksi sutaupęs, bet giliai širdyje norėsi rūkyt – tai ir rūkysi. Savęs neapgausi.
Savęs neapgausi – nu niekaip.
O kai suprasi, kad nori mest – mesi.

Man padėjo, kad 75% laiko darbe esu vienas. Jokio nervintojo aplinkui. Tikras mizantropo rojus! 😀
Antras dalykas – namie turi būti bent pakelis. Kai žinau, kad jei ką, tiltas nesudegintas, tai mažiau streso ir lengviau nerūkyt dar penkiolika minučių. Ir dar penkiolika… 😉
Trečias dalykas – suprast, kad sunkiausia antra savaitė, kad ims nervas, kad alkoholis triskart pavojingiau. Kad norėsis kramtyt ir visa kita fiziologija. Kai atskiri kūno judesius nuo psichologijos lengviau susivokt, susivaldyt.
Ketvirtas padėjėjas – koks nors žaidimukas telefone, knyga, tinklaraštis, ar delfio komentarai. Kažkas, ką gali greitai pakramtyt, orbit smegenims, kai netyčia išpuola pauzė.

Jau maždau pora metų neberūkau. Kokius 6 kartus sapne rūkiau 😀 Kartą net nubudau išsigandęs, kad vėl pradėjau 😀

Ateičiai

Radau Eglės pamąstymus apie ateitį. 
Ten sąrašas, ko reikės sekančiai kartai.
Pabandžiau pakomentuot, bet gūglis už mane gudresnis, tai nepavyko 😀
Na, tai čia pasakysiu, kokių savybių reikės mūsų vaikams:
„Svarbiausios savybės nepaminėtos. Sąraše tik antro svarbumo 🙂
Svarbiausia ateity bus būti žmogumi. Tai sąžinė, širdis ir žmoniškumas. Moralė.
Nes svarbiausia užduotis mūsų vaikams bus ne konkuruot su robotais, o susodint į cypes lyderius be moralės ir kūrėjus be sąžinės 😀 “
P. S. O ką, gūglio blogger kliūtys puikios, nuo manęs apsaugo 100%! 😀

Atsakymas apie prekių kokybę, prastesnę nei vokiečiuos, ir kainas, didesnes nei ten: 

…todėl brangiau, kad tenka gaminti iš pigesnių žaliavų.

Tėvų susirinkimai

Tėvų susirinkimai mokyklose tik sunervina. Kiekvieną kartą.
Šį kartą „renginiai“. Mokyklos prikuria nesąmoningų renginių, į kuriuos net patys mokytojai rimtai nežiūri. Varo vaikus varu, nes „projektai“ ir „socializacija“ „ugdymas“ ir „tėvų dalyvavimas“. Jei paprastai – aprimetinėja, kad dirba ir švaisto savo ir kitų laiką veltui. Na, gal būsimam jaunajam politikui ir pravartu pilstymas iš tuščio į kiaurą, bet normaliam vaikui kam?
Kodėl per pietų pertrauką vaikai ne valgo, o dalyvauja susirinkimuose? „Tai po pamokų jie neis, nes neįdomu“ – patys mokytojai supranta, kad neįdomu, betgi kas jiems!
Labai norėčiau, kad po pamokų būtų būreliai, ar kitaip pavadinta veikla, kur vaikai ko nors išmoktų. Ne apsimetinėt dėl „projektų“ o kažko tikro.
Kai prisimenu mokinius, užvarytus varu ant scenos ir deklamuojančius – skanduojančius kaip išmoko darželyje – man baisu. Klaikuma! Menas po prievarta – čia yra jauno žmogaus žalojimas.
Nu, bet jei mokykla neturi nė vieno mokytojo, kuris sudomintų bent kelis vaikus poezijos deklamavimo meno, tai ką, suvarys krūvą ir bus menas?!
Kažin, ar pagal naują įstatymą gali atimt vaikus iš mokyklų už meninį smurtą?