Kondensatas iš to, ko prisigalvojau skaitydamas apie biznį, investicijas, pirkdamas chinesium ar lietverslo gaminius. Nu ir dirbdamas pas lietverslininkus daug pamačiau.
Taigi sistema tokia: firma vakaruose su brangia darbo jėga užsidirba vardą. Vardas = pelnas. Tada kuria fabriką pigios darbo jėgos teritorijoj ir užsidirba iš pigesnės gamybos, bet aukodama vardą. Vat negali gerai gaminti pigi darbo jėga. Taigi nuo vardo stiprumo priklauso, kiek ilgai galėsi eksploatuoti jį pigiais darbuotojais. Toliau – smulkmenos: jei visi konkurentai irgi pigiai gamina, žala vardui nėra akivaizdi, kai kiti dar pigiau daro. Be to, galima pasodinti į pigios jėgos direktoriaus kėdę šlubą vokietį. Bet čia smulkmenos.
Dabar prie juokučio: vietiniai pigios jėgos verslininkai bando pasidaryti vardą pigia darbo jėga. Nesakau, kad neįmanoma 😀
Įmanoma, tik koks to vardo skilimo pusperiodis? Įtariu, kad nykstamai mažas.
Kaip kam. Dideli vardai gamina Kinijoje ir vis tiek jie vis dar dideli ilgus metus. O Lietuvoj nauja prekė būna skani mėnesį, iki prasideda „gamybos optimizacijos“. Tai dvi savaitės?