Category Archives: pamąstymai

Atidirbt už pašalpas! 

Tiems, kurie sutinka, kad už pašalpas reikia atidirbt, siūlau vystyti idėją:
atidirbt už šildymo kompensacijas, mokestines nuolaidas, už nemokamą mokinių maitinimą, už nemokamus ar nupigintus verslo liudijimus, už bet kokią piniginę paramą ar privilegiją!
Nes, iš esmės, visa tai irgi yra pašalpos iš mokesčių mokėtojų kišenės.
Bet svarbiausia, kad verslininkai ir įmonių savininkai atidirbtų už europines pašalpas. Gavai milijoną – čiumpi šluotą ir pirmyn nuo ryto iki kito šimtmečio.

Reklama

Mėgėjai, kokybė, pinigai

Gerai – greitai – pigiai trejybės dėsnis yra kaip koks realybės pagrindas. Visaapimantis ir neklystantis.
Todėl ir reikia patvirtinančių išimčių 😉
Įprastai autoremontą patikim meistrams. Kaip ir statybos darbus. Mokam dvigubą medžiagų kainą, ar net daugiau.
O jei patiems, mėgėjiškai prasisukt? Arba darysim perpus pigiau, arba galėsim naudoti geresnes medžiagas.
Lieka kokybės ir laiko klausimai: betgi eilės pas automeistrus ar neprižiūrėtų statybų kokybė sufleruoja, kad…
Su automeistrais aišku: pakeitė rankinio vidurinį trosą ir nepaliko laisvos eigos svirtelėse! Jie tai padarė tyčia, nemanau, kad meistriukas galėjo suklysti. Taigi sumokėjau pinigus, sulaukęs eilės ir turėjau pasidaryt pats? Po generatoriaus remonto – tas pats, teko pačiam pasidaryti įrankį ir bandyt gelbėt generatorių nuo išmetimo. Gal geriau iš karto daryt pačiam? Sutaupyčiau ir pinigų, ir laiko, ir kokybę gaučiau geresnę.
Išskyrus ratų suvedimą galiu pasidaryt beveik viską. Ne blogiau ir ne itin lėčiau.
Statybose yra kitaip. Ten nereikia daug žinių, reikia įgūdžių.
Kebliau, bet nėra neįmanoma.
Galų gale – jei būčiau samdęs, turėčiau perpus mažiau.
Kokybė?
Gerėjanti 😀
Armavimo kokybė ryškiai pasitaisė, kaip išmokau idealiai maišyti košę. Specai daro iš akies, aš gi nemoku. Bet elektroninės svarstyklės už 3 € leidžia maišyt idealius mišinius iš pirmo karto. Nesvarbu, kiek reikia.
O idealaus tirštumo košė ir limpa, ir dengia, ir nesitaško. Ir maišymas, kai nereikia permaišyt – pataisyt, laiko daug neužima. Tik va kol atrandi, juk tokio patarimo negausi! Kas taip dirba?! 😀
Ir trečias dalykas – tas perdėtas lygumas. Kam jis? Yra statybos inspekcijos nustatytos ribos, ir jei rezultatas telpa – kam švaistyti laiką ir lėšas?
Kaip su grindim: esu matęs grindis iš tyčia nelygių lentelių. Tai yra lygių, bet ne per daug. Nuostabu vaikščioti basomis, įdomu žiūrėti, o valosi ne prasčiau. Plius ąžuolas geriau už laminatą. Ypač, kai gavosi pigiau! 😉
Pradžioje minėtos trijulės dėsnis ir veikia, ir neklysta, ir nesiruošiu nuginčyt.
Bet kartais galima pasinaudot išimtim 😉
Ne už pinigus, aišku 😀

Atstumas tarp žiniasklaidos ir žurnalistų

Dėl aiškumo, dėl šapo įžiūrėjimo svetimoj aky, imsiu anglišką pavyzdį.
Juolab paplitusios klišės gerokai paspartins dėstymą.
Mintis: profesionalūs žurnalistai nereiškia tinkamos žiniasklaidos.
Todėl kad:
Agliškų žurnalistų darbo kokybė visa galva aukštesnė už mūsų Gūgelių Transleitūnų ir Triklaidžių Antraštaičių. Vienas dalykas – daugelio metų tradicijos, kitas – pinigai, kurie ten sukasi, ir atranka iš gerokai didesnės populiacijos.
Bet prieš brexit žiniasklaida visiškai susimovė.
Totaliai, ir pasekmės ohoho.
Eilinis kaimo balsuotojas, eidamas daryti brexit, manė, kad balsuoja prieš emigrantus. O pinigai, kuriuos moka DB Europai, negrįžta. Tam balsuotojui apie tai nerašė „Londono keliu“ ar „Velso ateitis“. Žiniasklaida tam balsuotojui neparodė kas ten yra kas. Nu jis ir nubalsavo, kaip geriau.

Atskirai paėmus – kiekvienas žiniasklaidos varžtelis yra aukštos kokybės, bet surinktas mechanizmas – šiaudų krūva.

Kaip danguj, taip ir ant žemės.

Kam trūksta trigrašio iš runkelių pusės? ;)

Ekspertai, politologai ir šiaip visi surišo valstiečius, brexitą ir Trumpą krūvon. Na, šiaip akivaizdu. Gal tik Islandiją pamiršo.
Bet jau išvados! Manau, pievos. Ekspertai, konservatoriai, socialdemokratai, šiaip vadybininkai ar sostinių gyventojai niekina runkelius, kaimiečius ir angliakasius. Net viliasi atimt rinkimų teisę.
Ir šiaip visokių teorijų, viena už kitą mandresnių.
Betgi šitoj bulvienėj tėra tik keletas klaidų.
Išskyrus mirtiną puikybės (arogancijos) nuodėmę.
Runkeliai – nėra tai, ką apibūdina arogantiškos profesionalių politikų minos. Į tą sąrašą pakliūna ir statybininkai, bedarbiai, smulkūs tarnautojai. Vien tų tikrų runkelių neužtektų keist politikus.
Antra klaida: reikia ne niekinti juos, o kalbėtis su jais. Tai jie yra tauta. Labai gerai atskirianti arogantiškus biurokratus, politikus, ir algą besididinačius seimūnus. Blogai skirianti ekomoninių teorijų terminus, bet gerai matanti valstybės panieką, kai neturi kokios pažymos 😉
Žmonės nori permainų. Bet ne politikų pavardžių kaitaliojimo. Nori valstybės žmonėms. Ne pašalpų – o apginti nuo bandito darbdavio. Nori, kad valdininkai nebevogtų. Politikai nešvaistytų. Nesąžiningi valdininkai atsakytų pagal įstatymą.
Taigi runkeliai nori viso to, kas ir turėtų būti. Jau dabar.
Šiaip įdomu, kas iš ekspertų, politikų ar šiaip elito atsisuks?

Reklamistai

Reklamistai – tai žmonės, kurie daro viską, kad gamintojai dėl vartotojų kovotų ne kokybe, o pažadais. 

Apie protingesniųjų komentarus po rinkimų. 

Na, vaizdelis ne naujas, gudrūs miestiečiai tyčiojasi iš likusios Lietuvos runkelių balsavimo.

Šiaip normalu, nieko neįprasto, šitokiu būdu britų miestiečiai taps anglų miestiečiais. Ten irgi tyčiojosi iš kaimiečių, tik dar besižavint savo humoro subtilumu. 

Štai ir mūsuose miestiečiai atsistojo prieš kaimiečius. Geresniam dialogui ir gilesniam supratimui 😀

Gyvenimas yra pasakiškas

Rimtai.
Jei žiūrėt pagal esminius principus  gyvenimas neabejotinai yra pasakiškas:

yra tik dvi pusės, juoda ir balta, gėris ir blogis. Ir tarpas tarp jų – tie, kam skirti horoskopai ir kas nedaro nieko.
Pasirinkęs juodąją pusę gauni valdžią ir jėgą iš karto. Ir tik dabar – jei nebūsi vis juodesnis, bet kada atsiras kam dar labiau reikia galios. Įprastai blogis neturi palikuonių, arba jei turi – tai jie nepakankamai juodi, kad paveldėtų. Juodojoje pusėje valdžia ir galia ne perduodamos, bet perimamos.
Gerieji ryškiai nuobodesni. Ir jų galia nė ta jėga, kuri iš karto matosi žurnalų viršeliuose. Užtat gėrio kelias veda į kažkur.
Šis bei tas, kai pagalvoji…
Ale sunku gi…
Kaip pasakoj! 😀

Atradimas

Che, po ilgiausių beveik minutės apmąstymų supratau, ko gi trūksta Lietuvai ir pasauliui.
***(Ne taip sunku pasaulį gelbėt, pasirodo) 😀 ***
Demokratija? Atsakomybė? Laisvė? Ar visas bile kokio ilgumo sąrašas?
Ne. Ogi trūksta mums, bičiuliai, garbės.
Net trūksta garbės supratimo 😀
(Nes asmuo, išvogęs įmonę, palikęs pora šimtų be darbo, bet už tuos pinigus susikūręs sau gerovę ir keliems samdomiems mokantis algą, 10% geresnę nei vietos vidurkis atrodo mums garbingas 😀 O ką, sveikinasi, nesispjaudo, džipas pusbrangis nu ir šiaip valdžioje) 😀
Net trūksta pagarbos garbei, ant tiek nuvertėjusi sąvoka, kad atrodo nereikšminga 😀

O kur pasaulio gelbėjimo planas, klausiate? Nėra! Garbės nesuplanuosi. Nepagaminsi ir gali tik prarast. Arba išoperuot visai šaliai, kaip sovietai visai sovietijai garbę pavertė kažkokiu jovalu: sovietams ir vagys garbingi, ir kalėti garbė, o jau būti nemokytu ir didžiuotis, kad litiraturos givenimi neraike – garbingumo viršūnė. Ar bent jau viršūnėlė.

Arba mus pakeis kita karta, kuri užaugs garbinga, arba šakutės visam mielam pasauliui.

Toks va mano pasaulio gelbėjimo planas 😀

Fantazija tire, arba ko nenupirkau už per didelę kainą

Prie jūros atostogavom su blynais po 2.40 euro ir už 10 šūvių iš orinuko mokėjom po 3 eurus.
Taikiniai – alaus blešinės.
Bent jau „mūsų“ tiro šautuvėliais akmenys neskaldyti, pora ir visai neblogų buvo.
O kas liko atminty? Supernuobodžiaujanti pardavėjo mina? Taikiniai, kurie iš išvaizdos neveikia nuo senumo?
Šiaip šovinukų kaina – 7 eurų 500 šovinukų dėžutė. Tiro sezonas – pusė metų, galima būtų peiliuku ar dilde pridrožt naujų taikinių, jei pirkt gaila. Bet verslininkui trūksta susidomėjimo savo veikla.
Jei už didelę kainą gaučiau įspūdžių – išloštų ir tas verslininkas, ir kurortas, kuriame už pinigus perku įspūdžius, ir aš.
O ką, jiems sunku sumąstyt prispausdint taikinių ir pardavinėt po 10 centų? Užkaltų trigubai ant popieriaus ir susidomėjimą ant gatvės. Bet niekas taip nedarė, viskas veikia kaip pernai, o kažką naujo sugalvoti fantazijos trūksta.
Aš kaimietis ir taip perku pašaudymą į blešines, jis kaimietis tas blešines ir pardavinėja, kai daugiau nieko negali.

Manot kitur kitaip? Tiras tik pavyzdys. Verslininkui nerūpi kaip ir ką parduoda, mums nerūpi, kaip ir ką perkam, kažką naujo galvot nėra reikalo, nes ir taip viskas veikia.
Štai kodėl mes esam žiauriai gili provincija. Kaimų kaimas be vaizduotės 😀

Sugriovė nesugriovė pramonę nepramonę

Galimai būtaisiais laikais įvyko toks ar kitoks, bet procesas.
Schema tokia:
akmens amžiaus gentis, užkariauta ankstyvojo akmens amžiaus barbarų, išsilaisvino. Ir su visa pažangia akmens kirvukų pramone pakliuvo į normalų geležies amžių.
Vietoj visagenčio akmenų padaužymo dabar negamina nieko. Akmenų pasauliui nereik, o mūsiškiai herojai daugiau nieko nemoka.
Dabar dėmesio, klausimas:
ar galėjo sugriūti pramonė, kurios, iš esmės, ir nebuvo?
Aišku, patys didvyriai akmenų padaužymą laiko pramone, nes gi visi tąsė akmenėlius ir kitaip kažką veikė.
Bet mes gi suprantam?